velėtojas

velė́tojas (-is N), -a (-ė N) smob. (1) KŽ 1. SD288, Š, Rtr, NdŽ, DŽ², Km kas velėja, skalbia: Kai po dujai velė́tojas [skalbi], labai sutari Skp. Kai to velė́toja sugrįžta, tai tuoj pavalgyt duoda, ar tenoj kokios šiultos kovos atsigert Slm. O darbelis buvo, tai darbelis velė́tojų DrskŽ. Kultuvė – nei verpėja, nei audėja, bet velėtoja LMD. Kaukai, aitvarai, pinčiukai, upelio laumės velėtojos mus, vaikus, per pasakų pasaulį vedžiojo sp. O rūbai jo stojos skaistūs ir labai balti kaipo sniegas, kaipo velėtojas ant žemės negal išbaltint BtMr9,3. ^ Vasarą i varlė velėtoja Prng. ║ kas rankomis trina skalbinius: Menka da iš tavęs velė́toja, nei išgręžti nemoki Kv. ║ ppr. f. kas verčiasi skalbimu: Velėtoja SD¹122, Rtr. 2. N kas velia, vėlėjas.